Ši istorija galėtų būti išgalvota, jei ne tai, jog ji nutiko man, paparastai lietuvei moteriai, mylinčiai savo šeimą, savo žemę, savo gyvenimą.

♦  ♦  ♦

Kaip ir visada, vasarai su šeima išvykdavome atostogauti į mano gimtinės sodybą. Toli nuo miesto šurmulio, smogo ir žmonių. Tačiau jau nuo pirmos mūsų kelionės minutės viskas buvo ne taip, kaip visada. Pirmiausia sustreikavo mūsų automobilis. Ne pirmos jaunystes, bet vis dar patrauklus Fordas prunkštė, čiaudėjo, bet niekaip nenorėjo užsivesti. Dėkui dievui, vyrui pakako kantrybės su mašina susitarti gražiuoju ir jau gerokai įdienojus išriedėjome iš didmiesčio džiunglių. Antras nemalonumas, kurį patyrėme, buvo policijos reidas, kuris dar valandai sustabdė mūsų turnė į rojaus kampelį. Trečiasis nuotykis pasitikimo pačioje kelionės pabaigoje. Kelias į sodybą buvo užverstas didžiule sena liepa, kuri jau ne vieną šimtmetį ženklino mūsų giminės valdų ribą. Labai nustebome, kad niekas apie šį įvykį mums nepranešė, juolab, kad iš vakaro susiskambinome su sodybą prižiūrinčiais kaimynais. Apie nuvirtusią liepą niekas neužsiminė. Palikę mašiną prie netikėto „bromo“, pėstute nužingsniavome namo link. Viskas buvo kaip ir visada: sodas žadėjo gražų vaisių ir uogų derlių, prie namo darželiuose žydėjo bijūnai, medetkos, ramunės. Oras kvepėjo gamtos darna ir ramybe. Net galva ėmė svaigti nuo širdžiai mielo vaikystės prisiminimuose išlikusio aromato. Kaimynai buvo geri ir nuoširdūs žmonės. Už nedidelį mokestį, jie sutiko pasirūpinti mūsų sodyba, kuri kaip palikimas atiteko man, vienintelei paveldėtojai. Viskas buvo sutvarkyta, nušluostytos dulkės, iššluotos grindys. Kiekviename kambaryje malonų aromatą skleidė šviežiai nuskintos gėlės. Vyras su sūnumi grįžo į mašiną paimti mantos. Aš prisėdau ant linine lovatiese užtiestos lovos ir kelioms minutėms sustingau palaimingoje ramybėje. Netrukus mane užvaldė tas geras sunkumas, kai iš karšto oro patenki į malonią vėsą. Pasirėmiau į nėriniuotas pagalves ir užsimerkiau. Tik minutei...

...Staiga prieš mano akis išniro didžiulė miško siena. Tankūs medžiai glaudėsi vienas prie kito, tarsi galingomis rankomis, stipriomis šakomis įsikibę vienas į kitą. Joks paukštis ir joks žvėris negalėjo prasiskverbti pro šią grėsmingą sargybą. Gal todėl nebuvo girdėti jokio pažįstamo garso – vien tik baugus ūžesys ir kaukimas. Mano kūnu perbėgo šiurpulys. Jaučiausi tokia maža ir bejėgė. Apsidairiau aplink, tikėdamasi pamatyti kokią nors saugią vietelę, kurioje galėčiau pasislėpti nuo nesuvokiamo baimės ir pavojaus jausmo. Už nedidelės kalvelės pamačiau šieno kaugės viršūnę. Nesąmoningai jutau, kad ten galėsiu pasislėpti. Ir iš tiesų, vos tik perkopiau kalvą, pamačiau didelę šviežio šieno kaugę su nedidele landa. Nieko nelaukdama nėriau į jos vidurį. Nespėjau giliau įkvėpti džiūstančių žolių kvapo, kai išgirdau artėjantį šurmulį. Baimės jausmas tarsi nematomos replės užspaudė mano gerklę. Vos galėjau kvėpuoti. O garsai vis artėjo ir artėjo. Jau galėjau atpažinti balsus. Kalbėjosi du vyrai. Jie priėjo prie pat šieno kupetos ir sustojo. Pro mažą plyšelį mačiau tuodu vyriškius ir, nežiūrint mano begalinės baimės, nustebau pamačiusi jų galvas puošiančias skrybėles. Jos buvo gražios, su didelėmis plunksnomis. Lengvo vėjelio kedenamos, jos tai atidengdavo jų veidus, tai vėl paslėpdavo. Kokia kalba jie tarpusavyje kalbėjo, nežinau, tačiau aš viską supratau. Mano baimė dar labiau įsismagino, kai išgirdau juos kalbant apie kažkokią žmogžudystę. Vienas vyriškis ramiu balsu aiškino, kad moteris daugiau problemų nebekels. Esą, ji tokioje vietoje, kur nė viena gyva dvasia neuklysta. Nuolat girdėjau minint Anetės vardą. Žudikas, taip mintyse pavadinau vieną iš vyriškių, ruošėsi kažką perduoti kitam, kai staiga nuaidėjo du šuviai. Amen, pamaniau ir nualpau. Sąmonė sugrįžo pati. Atsimerkusi apsidairiau aplink. Vis dar ta pati šieno kaugė, tik aplink mirtina tyla. Pro plyšelį, kuris jungė mane su išoriniu pasauliu nieko nesimatė. Dar ir dar kartą bandžiau išgirsti kokį nors pavojaus garsą, bet veltui. Buvo visiškai tylu. Atsargiai pajudėjau link landos krašto. Iškišau galvą ir apsidairiau. Nieko. Tuomet išlindau pati ir ėmiau eiti aplink šieno kaugę, tikėdamasi rasti tai, dėl ko netekau sąmonės. Sugrįžtantys proto likučiai man tarsi mozaiką dėliojo įvykio paveikslą. Du vyrai, šūviai, tamsa. Tačiau aš nieko neradau. Net kraujo nebuvo. Vadinasi, niekas nieko nenužudė ir išsijungiau visiškai be reikalo. Praleidau patį įdomiausią įvykio momentą. Užmiršusi neseniai patirtą siaubą, jau ėmiau gailėtis netekusi galimybės sužinoti, kas gi įvyko toliau, kai staiga pamačiau kažin ką blizgantį žolėje. Pasilenkiau paimti ir nustėrau: į mane iš žemės žvelgė akis, o šalia jos gulėjo nedidelis moteriškas žiedelis. Pajutau, kaip sąmonė vėl sako ateeee.....

 ♦  ♦  ♦

- Mama, mama, - pašaukė sūnus. Atsimerkiau, apsidairiau. Pirma mintis buvo surikti. Tačiau nepadariau to. Tik giliai atsidusau ir pakilau nuo lovos. Vyras šnekučiavosi su atėjusiu kaimynu. Abu tarėsi, kaip nuo kelio patraukti nuvirtusią liepą. Tik sūnus atidžiai sekė mane akimis, tarsi nujausdamas, kokioje sumaištyje buvo mano vidus. Vakare terasoje gurkšnojome čiobrelių arabatą. Vakaro vėsuma švelniai jaudino, o dangaus skliautas nusagstytas milijonu žvaigždžių pasaulį darė nerealiu. Žiūrėjau į spindinčią tamsą ir svarsčiau. Kodėl mane taip išgąsdino sapnas? Juk tai buvo tik sapnas? Ar ne? Visą dieną bandžiau sau įrodyti, kad tai tik SAPNAS. Kad nieko neįvyko, kad tai tik karščio ir nuovargio sukelta haliucinacija. Tačiau buvo vienas dalykas, kuris negalėjo būti nei sapnas, nei haliucinacija. Kai pakilau nuo lovos, galiu prisiekti, kad girdėjau , kaip kažkas skimbtelėjo atsitrenkęs į grindis ir nuriedėjo po lova. Žinoma, aš nieko neradau. Sėdėjau po bekraščiu dangumi ir galvojau, ko man gyvenime trūksta, kad pradėjau pyktis su proteliu. Šeima nuostabi, gyvename pasiturinčiai, esame sveiki. Vyras puikus žmogus, sūnus gerai mokosi, sportuoja. Aš dirbu gražiame kolektyve, jaučiuosi gerbiama ir vertinama. Tai kodėl pirmą atostogų dieną, savo gimtoje sodyboje, kurioje pažįstu kiekvieną medį, kiekvieną didesnį kupstą, patyriau tokį baisingą košmarą, nuo kurio šaltų nagų vis dar negaliu išsivaduoti? Artėjo miego metas. Vyras žiovaudamas pakilo nuo krėslo ir nutipeno ruoštis poilsiui. Po kelių minučių abu gulėjome lovoje ir palengva grimzdome į paslaptingą sapnų karalystę...

♦  ♦  ♦

...- Grafaite, grafaite, jūsų suknelė išsitepė. Leiskite man ją pavalyti,- kambarinė Stefanija mikliai sudrėkino skepetaitę ir parklupusi ant kelių, ėmė valyti išteptą suknelės kraštą. Grafaitei buvo ne daugiau, kaip aštuonuolika metų. Jauna, skaisti ir tyra kaip gėlės žiedas ankstyvą aušros metą. Ji buvo pilna gyvybės ir jaunatviško laukimo. Mergina žaismingai nestigo vietoje, tuo siutindama savo kambarinę, kuri stengėsi pašalinti nedideles purvo dėmeles. Visą tą vaizdą aš stebėjau lyg būčiau sėdėjusi kino salėje ir žvelgčiau į didžiulį ekraną. Tik skirtumas buvo tas, kad viskas , kas vyko tame ekrane buvo kažkaip neįprastai apčiuopiama. Aš galėjau judėti tarp veikėjų, bet jie manęs nejautė. Sapne kartais taip būna, pamaniau, aš visus matau, o manęs niekas. Jaučiausi keistai saugi. Į duris pasibeldė. Šypsenos pranyko nuo abiejų merginų veidų. Kai durys atsivėrė, pamačiau pagyvenusį vyriškį, kuris sunkiai vilkdamas kojas įžengė į kambarį. Tai buvo merginos tėvas. Jo žila galva buvo neproporcingai didelė. Kai jis pakėlė akis, pamačiau dideles ir geras akis. Jis žvelgė į savo mergaitę kupinu meilės ir švelnumo žvilgsniu. Tokiomis akimis žiūrėjo mano tėvelis, prisiminiau. Krūtinę užliejo saldus graudulys. Senasis vyras ištiesė ranką. Mergina įskriejo į tėvo glėbį ir liaunomis, tarsi žilvyčio šakos, rankomis apsivijo tėvo kaklą. Tėvas priglaudė merginą prie krūtinės ir dusliu balsu ištarė: - Jau metas, mano dukra.

♦  ♦  ♦

...Einu link durų. Jau iš tolo matau, kad jos didžiulės ir sunkios. Kvepia pelėsiais. Niekada nemėgau nei pelėsių, nei drėgmės kvapo. Į rūsį visada eidavo mano vyras. Vos pajėgiu jas pastumti. Garsiai girgždėdamos, jos prasiveria. Lyg vanduo suteku į patalpą esančią už durų. Tamsu. Nors ne. Matau šviesos ruoželį sklindantį iš tolimesnės patalpos kertės. Tarsi oras sklendžiu švieselės link. Prie žvakės šviesos vyksta dviejų vyrų dialogas. Jų kalba man pasirodė pažįstama: nesuprantama tarimu, bet tuo pačiu aiškiai suvokiama savo prasme. Dabar aš aiškiai galėjau matyti abiejų vyrų veidus. Vienas buvo aukštas, dailus jaunas vyras. Tik akys...Jose buvo kažkoks nesveikas aštrus blizgesys, nuo kurio mano kūnu perbėgo šiurpuliai. Man visada atrodė, kad gražus žmogus turi būti geras. Tačiau šio jaunuolio veide gerumo nebuvo nė lašo. Atvirkščiai, jis spinduliavo nesveiku žiaurumu. Antrasis buvo kiek vyresnis, bet taip pat jaunas vyras. Jei ne baisingas žvairumas, jis būtų visai simpatiškas žmogus. Tačiau nežinia kur žvelgiančios didelės juodos akys, jo veidą darė kažkokiu buku ir atstumiančiu. Jaunesnysis padavė odinį ryšulėlį, kuriame suskambo monetos. - Rytoj viskas turi būti baigta, - pasakė jis ir pakilo eiti. Žvairys taip pat atsistojo ir pasuko link durų, pro kurias ką tik buvau įsmukusi. Praeidamas jis mane kliudė ir, o siaube, mane nudiegė toks aštrus skausmas, kad akimirkai nustojau kvėpavusi. Tačiau tos akimirkos pakako, kad pamatyčiau to žvėries mintis...

 ♦  ♦  ♦

Pabudau išpilta šalto prakaito. Jau švito. Vyras saldžiai miegojo. Nedrįsau jo žadinti. Tik apsikabinau ir stipriai prisispaudžiau prie jo. Jis per miegus apkabino mane ir toliau miegojo ramus it kūdikis. Daugiau nebeužmigau...

 ♦  ♦  ♦

Vis dėlto vyrui ir sūnui papasakojau savo košmarus. Abu jie sunerimo dėl mano sveikatos. - Nežiūrėkite į mane, kaip į nenormalią. Tikiuosi, kad tai buvo tik SAPNAS. Aišku? Geriau patarkite, ką man daryti. Naktis artėja... Vyras nuoširdžiai patarė išgerti migdomųjų vaistų. Žinoma, atsisakiau. Niekada dar gyvenime nebuvau gėrusi vaistų, tam, kad užmigčiau. Visada puikiai miegojau. Ir dabar ne miego bijojau, o tai, kur mane vėl galėjo nublokšti sapnų gūsis.

 ♦  ♦  ♦

....Vestuvių ceremonija. Nuotaką, lėtai žengiančią link altoriaus, lydi žilagalvis vyriškis. Jo galva neproporcingai didelė. Senasis grafas... Aš juos stebiu iš nugaros. Per nuotakos petį pamatau prie altoriaus stovinčius kunigą ir jaunikį. Staiga jaunasis atsisuka ir pamatau tas pačias žiaurias akis. Jos šypsosi, nors lūpose šypsenos nėra. Bet ar galima tai pavadinti šypsena? Akys dega keista liepsna, kurioje meilės nėra nė lašo. Aš karštligiškai dairausi aplink. Nejaugi jie nemato, koks baisus žmogus yra jaunikis. Aliarmas! Grafaite, nejau gi jūs akla ir nematote už ko tekate? Grafe, atsibuskite? Jūs atiduodate savo vaiką į tikro žvėries rankas!!! Tačiau manęs niekas negirdėjo. Lėtai, labai lėtai judėjo nuotaka altoriaus link. Intuityviai pasukau galvą į kairę pusę, kur sėdėjo nuotakos svečiai. Atokiausiame koplyčios kampe sėdėjo susitraukusi žmogysta ir verkė. Tyliai, tyliai riedėjo ašaros raukšlėtu veidu ir krito ant purvinos skarmalų krūvos, kurie kažkada vadinosi rūbais. Niekas nematė šios ašarojančios moters. Tik aš. Staiga, moteris pasuko žvilgsnį ir įsistebeilijo į mane. Ji žiūrėjo tiesiai man į akis. Vėl mano kūnas virto milžinišku švino gabalu. Moters akių gelmėje atsispindėjo tai, ko negalėjau net įsivaizduoti. Prieš prarasdama nuovoką, nesąmoningai įsidrėskiau į ranką. Skausmas buvo paskutinis dalykas, kurį pajutau palikdama keistąją vestuvių ceremoniją....

 ♦  ♦  ♦

Mano vyriškiai net išsižioję klausėsi mano pasakojimo. Buvau įsitikinusi, kad netrukus sulauksiu užuojautos. Kai mano pasakojimas pasiekė tą vietą, kur aš įsidrėskiu ranką, sūnus staiga griebė mane už riešo ir atsuko ją į mus. Ant odos matėsi šviežias įbrėžimas. Komentarų nebuvo. Sėdėjome ir tylėjome. Buvo aišku tik viena, kažkas vyksta, tik mes dar nesuprantame viso to prasmės. Po pietų sūnus liko namuose, o mudu su vyru išmynėme dviračiais pasigrožėti nuostabiomis apylinkėmis ir šiek tiek prasiblaškyti. Grįždami namo dar užsukome pas kaimynus. Namus pasiekėme saulei artėjant prie laidos. Vos tik peržengėme namo slenkstį, supratome, kad įvyko kažkas rimto. Sūnus sėdėjo parimęs virš stalo ir kažką sukiojo rankoje. Mudu su vyru priėjome prie jo. Tylėdamas jis pastūmė tą kažką link mūsų. Tai buvo moteriškas žiedelis, toks, kokį aš mačiau pirmojo košmaro metu. Mes tik susižvalgėme ir klestelėjome ant kėdžių. - Radau jį įstrigusį plyšyje po lova, - sūnus galva linktelėjo lovos pusėn. - Ką gi, reikia daryti išvadas, - burbtelėjo sau po nosimi vyras. O aš žiūrėjau į mažą apvalų metalo gabalėlį, kurį neaišku kaip parsinešiau iš mane užklupusio košmaro. Žiedelis buvo senas, tačiau raudona granato akis lyg kraujo lašas spindėjo geltono metalo nelaisvėje. Paėmiau jį į rankas. Jis vos tilpo ant mano mažylio. Ta, kuri nešiojo šį papuošalą, turėjo turėti liaunus ir žilvyčio šakelės pirštelius...

 ♦  ♦  ♦

Atsakymą aš visada žinojau. Tik niekaip negalėjau suprasti, ką bendro jis turi su manimi. Kodėl aš išgyvenu šį į baisią istoriją panašų sapną? Kas verčia mane blaškytis naktimis ir nerasti sau vietos dieną? Atsakymas buvo manyje, tik jo pasiekti vis dar negalėjau. Jis išniro pats, savaime, lyg plūduras iš vandens, išlindo lyg yla iš maišo...

 ♦  ♦  ♦

Seną liepą vyrai buvo nutarę supjaustyti, sukapoti ir paruošti malkoms žiemai. Padedami kaimyno, mano vyriškiai nutempė liepą į kiemą ir ėmė raikyti storą medžio kamieną. O aš nusprendžiau apžiūrėti prie kelio likusį kelmą. Gal ką nors gražaus bus galima iš jo padaryti. Labai nustebau, pamačiusi, jog liepos viduje būta drėvės. Dar vaikystėje žinojau, kad liepai apie tris šimtus metų. Jau tada ji buvo panaši į seną suvargusią moteriškę. Tačiau ji kiekvienais metais sužaliuodavo ir pražysdavo nuostabiai kvepiančais žiedais. Visos kaimo moterėlės ateidavo prisiskinti liepų žiedų žiemai. Vieną kartą žmonės iš kolūkio buvo atvykę su nurodymu liepą nupjauti. Tačiau šis nurodymas taip liko neįvykdytas. Nežinau, kodėl. Kalbėjo, neva kaimiečiai neleido. Nors visko gali būti, kad mano senelis pamokėjo pirmininkui ir šis liepą paliko gyventi toliau. Niekada nemaniau, kad liepos viduje yra drėvė. Vaikystėje karstėmės po ją lyg beždžioniukai, bet niekada nebuvome aptikę net menkiausio plyšelio. O čia pasirodo būta nemažos drėvės. Ėmiau kapstinėti. Taip, jau seniai medis trūnijo iš vidaus. Reikėjo tik vieno stipresnio vėjo gūsio ir senelis medis neatlaikė. Su nedidele medžio šakele tyrinėjau drėves turinį. Staiga mane persmelkė jau pažįstamas baimės jausmas. Kažkokia nesuvaldoma jėga mane pagavo ir taip stipriai mestelėjo į viršų, kad tik spėjau pamatyti prie kelno sukniubusį savo kūną...

 ♦  ♦  ♦

...Naktis. Kambariuose jau seniai visi užgesino žvakes. Tik pro vieno kambario langines skerbiasi blausi šviesa. Lengva lyg vėjas skrieju prie šviesos. Dar akimirka ir aš jau kambario viduje. Stoviu prie lango. Lovoje su baldakimu guli du žmonės. Ne, jie mylisi. Susigėstu. Nusisuku į šalį, kad savo akimis netrikdyčiau intymumo. Bandau pasitraukti iš kambario. Tačiau ta pati baisi jėga mane vėl ima stumti link lovos. Aš atsisuku. Kažkas keisto vyksta lovoje. Bet aš nieko negirdžiu. Keista. Visada mano sapnus lydėjo garsai ir net kvapai. O dabar aš nieko negirdžiu. O ne! Girdžiu! Įsiklausiau. Taip, aš girdžiu pašėlusį širdies plakimą. Ji daužosi lyg pašėlusi, ji tiesiog plyšta iš skausmo! Praskleidžiu lengvą šydą, kuris skyrė mane nuo tų, kurie raivėsi lovoje. O siaube! Jauna grafaitė buvo paplūdusi krauju. Jos rankos, kojos, krūtinė buvo žaizdotos, iš žaizdų sunkėsi kraujas. Virš jos, lyg baisus plėšrūnas degančiomis akimis, palinko .... jos vyras. Tų baisių akių aš nepamiršau ir vargiai ar kada nors pamiršiu. Ranka jis laikė užspaudęs jos burną, kad skausmingas klyksmas neišbudintų ramiai miegančių ir nieko neįtariančių namiškių. Jis žiauriai prievartavo savo žmoną. Mane supykino. Jei tai būtų vykę realybėje, būčiau neišlaikiusi. Tačiau dabar viskas buvo kitaip. Nežinau, kiek dar būtų tęsesis šis kankinantis veiksmas, bet staiga jaunoji moteris nustojo judėti. Jos didelės ir vis dar gržios akys žvelgė į pasaulį, kurio jau nebematė. Ji mirė. Aš surikau. Puoliau žvėrį talžyti rankomis, bet tik praėjau kiaurai jį ir nukritau ant grafaitės kūno. Ir ką aš pajutau. Vos vos, bet jos širdelė plakė! Ji gyva! O Dieve, ji gyva! Pakilau, tikėdamasi, kad niekšas, pamatęs , ką padarė pasitrauks ir, kad kas nors iš namiškių vis gi atskubės nelaimingajai moteriai į pagalbą. Tačiau aš labai giliai apsirikau. Girgžtelėjo durys. Pro jas lyg bjaurus šešėlis įsmuko žvairys. Sustingau, nujausdama baisų nusikaltimą. Jaunos moters kūnas buvo greitai suvyniotas į tą pačią pirmos nakties paklodę, kuri buvo persisunkusi ne aistra, o krauju. Dabar aš lyg vaiduoklis sekiau žvairakį. Jis išnešė moters kūną pro šonines duris, lyg kokį maišą su šiukšlėmis įmetė į netoliese paliktą vežimaitį. Sėdėjau šalia jos ir verkiau. Juk ji dar kvėpavo. Ji buvo gyva.Kai pakėliau akis, pamačiau, kad vietą aš jau pažįstu. Storos ir tankios medžio šakos slėpė didžiulį medžio kamieną. Tik liepa buvo ne viena. Ji augo tankaus miško gilumoje. Žvairys užsimetė grafaitės kūną ant peties ir nusvirduliavo medžio link. Mačiau, kaip nulupo nuo jos rankos žiedelį ir įsidėjo į kišenę. Po to įmetė vargšelę į medžio drevę ir užpylė kažkokiu gličiu skysčiu. Pabaigęs savo baisųjį darbą, jis pasišalino. Aš likau prie liepos, kuri ką tik mano akyse virto vis dar gyvos moters karstu. Verkiau nesustodama. Girdėjau, kaip plaka jos širdis. Girdėjau, kaip ji ėmė plakti vis dažniau ir dažniau. Negirdėjau riksmo. Negirdėjau nieko. Tik jaučiau pašėlusį plakimą ir begalinę baimę. Verkiau ir tada, kai plakimo jau nebegirdėjau. Verkiau tol, kol mane kažkas stipriai papurtė už peties...

 ♦  ♦  ♦

- Ar viskas gerai, mama? – sūnaus akys buvo didelės ir išsigandusios. Pakėliau galvą. Aš klūpojau prie senos liepos kelmo, o mano veidas, rankos, suknelė buvo šlapi nuo ašarų. - Gal pakviesti tėtį? Nereikia,- teištariau stipriai apsikabindama sūnų. Ir vėl verkiau, verkiau..

♦  ♦  ♦

Po to nutikimo praėjo savaitė. Kaip ir galite suprasti, liepos kelmo gelmėse buvo rasti kauleliai. Kaimo žmonės niekaip negalėjo suprasti, kam jie priklausė, ir kaip jie ten pateko. Vieni spėjo, jog ten galėjo įkristi koks vaikas, kitiems atrodė, jog tai pirmojo pasaulinio karo aukos kaulai. Tiesą žinojome tik mes trys. Kauleliai buvo palaidoti kaimelio kapinaitėse, po jauna gražia liepaite. Kai akmentašys paklausė, ką užrašyti ant nedidelio paminklo, paprašiau kad užrašytų žodžius: „Gyvenimas neprasideda ir nesibaigia. Jis visada yra. Grafaitės Anetės atminimui“. Žinoma, tai sukėlė kreivų šypsenų. Tačiau man tai buvo nė motais. Juk liepa augo mano žemėje. Vadinasi aš ir esu VISO KO šeimininkė.

 ♦  ♦  ♦

Ir pabaigai. Šitą dalyką taip pat galėjote jau nuspėti. Lygiai po devynių mėnesių man gimė nuostabi dukrelė. Graži kaip angelas. Ir pavadinau ją....Ne, ne Anete. Pavadinome ją Aušrinės vardu.

 ♦  ♦  ♦

Tiesa, šioje istorijoje jums galėjo likti dar vienas neaiškumas. O kas atsitiko tiems dviem žmogžudžiams? Žinoma, jie susilaukė pelnyto atpildo. Bet apie tai kitoje istorijoje.